Apie audimą ir spalvas

Savo audinių spalvas derinu pati ir taip, kad man pačiai būtų gražu. Aš visada mėgau ryškias spalvas, nes pilkos spalvos ir taip pas mus yra visur per daug, tad ir ausdama nebijau eksperimentuoti spalvomis. Retai kada žiūriu, kad spalvos būtų „tradicinės“, t.y. tokios, kokios turėtų būti lietuvių liaudies juostose. Dabar siūlų pasirinkimas begalinis, tad prisiperku tokių, kurių spalvos traukia akį, o paskui namuose dėlioju siūlus vienus prie kitų ir žiūriu, kas su kuo dera, kas man gražu, kas negražu. Sunku prisiversti nuausti juostą, kaklaraištį ar varlytę tokių spalvų, kurios, mano akimis žiūrint, nedera tarpusavyje, nors tradiciškai tokios spalvos būdavo naudojamos juostose.

Taip pat ir raštai – bandymų ir eksperimentų būdu. Kai kuriuos raštus esu persipiešusi iš anytos, kai kuriuos imu iš knygos, kai kuriuos sukuriu pati. Vieni raštai atrodo gražiau juostose, kiti – varlytėse. Varlytėms reikia smulkių ornamentų, nes susiuvus varlytę labai pasikeičia vaizdas. Kartais vieną ornamentą imu iš vieno juostos rašto, kitą iš kito. Kol audi įsivaizduoji vienaip, o kai susiūni varlytes – pamatai, kad rezultatas ne toks, kokio tikėjaisi. Bet tuo audimas ir ypač varlyčių žavus – kaskart bandai naujas spalvas ir raštus ir stebini pirmiausia save, o jau paskui kitus. Na o tais atvejais, kai gaunu užsakymus kokioms nors šventėms, pvz. krikštynoms, tai derinam spalvas ir raštus su klientais, kad tiktų prie aprangos.