Kada ir kaip atėjo audimas į mano gyvenimą

Į mano gyvenimą audimas atėjo kartu su mano vyru – jo mama audžia nuo vaikystės, jau būdama 7-nerių buvo išmokusi austi iš savo močiutės. Tad mano pažintis su audimu atėjo būtent su vyru ir anyta. Kažkada būdama pas ją sodyboje išgirdau ją sakant, kad nespėja nuaust juostos, o aš jai juokais pasakiau – tai parodykit, kaip čia reikia daryt, aš padėsiu. Ji tada nusijuokė, pasakė, kad nėra čia viskas taip lengva ir paprasta ir tuokart taip ir baigėsi pokalbis su šypsena. O 2018 metų pradžioje, būdama namuose su mažyliu jo priežiūros atostogose staiga supratau, kad noriu išmokti austi. Pamąsčiau, kad šiais laikais labai sunku rasti jauną žmogų, mokantį austi senoviniu būdu staklėmis, išrenkant raštą rankomis, o aš turiu unikalią galimybę išmokti šio amato iš savo anytos! Juk galbūt aš galiu tapti tuo žmogumi, kuris šį amatą vėliau perduos ir kitoms kartoms. Čiupau telefoną ir iškart anytai paskambinus pasakiau, kad noriu išmokti austi. Apsidžiaugė ir iškart susitarėm, kada ir kaip pradėsim. Mano mažiukui tada buvo tik metukai, tad pirmoji audimo pamoka truko tiek, kiek maksimaliai jis galėjo išbūti be mamos. Taip ir mokiausi – lėtai ir po truputėlį. Vėliau kosultuodavausi su anyta telefonu, siųsdavau jai nuotraukas telefonu ir klausdavau, ką darau ne taip. Taip po mažą žingsnelį audimas atėjo pas mane ir atėjo su griausmu – man taip patiko austi, kad norisi tą daryti kasdien.

Apie audimą ir spalvas:

Savo audinių spalvas derinu pati ir taip, kad man pačiai būtų gražu. Aš visada mėgau ryškias spalvas, nes pilkos spalvos ir taip pas mus yra visur per daug, tad ir ausdama nebijau eksperimentuoti spalvomis. Retai kada žiūriu, kad spalvos būtų „tradicinės“, t.y. tokios, kokios turėtų būti lietuvių liaudies juostose. Dabar siūlų pasirinkimas begalinis, tad prisiperku tokių, kurių spalvos traukia akį, o paskui namuose dėlioju siūlus vienus prie kitų ir žiūriu, kas su kuo dera, kas man gražu, kas negražu. Sunku prisiversti nuausti juostą, kaklaraištį ar varlytę tokių spalvų, kurios, mano akimis žiūrint, nedera tarpusavyje, nors tradiciškai tokios spalvos būdavo naudojamos juostose.

Taip pat ir raštai – bandymų ir eksperimentų būdu. Kai kuriuos raštus esu persipiešusi iš anytos, kai kuriuos imu iš knygos, kai kuriuos sukuriu pati. Vieni raštai atrodo gražiau juostose, kiti – varlytėse. Varlytėms reikia smulkių ornamentų, nes susiuvus varlytę labai pasikeičia vaizdas. Kartais vieną ornamentą imu iš vieno juostos rašto, kitą iš kito. Kol audi įsivaizduoji vienaip, o kai susiūni varlytes – pamatai, kad rezultatas ne toks, kokio tikėjaisi. Bet tuo audimas ir ypač varlyčių žavus – kaskart bandai naujas spalvas ir raštus ir stebini pirmiausia save, o jau paskui kitus. Na o tais atvejais, kai gaunu užsakymus kokioms nors šventėms, pvz. krikštynoms, tai derinam spalvas ir raštus su klientais, kad tiktų prie aprangos.

Kodėl "varlytės" ir kodėl "Saulytės"?

Varlytė man jau seniai yra pats gražiausias vyriškas aksesuaras, galintis sujungti visos šeimos aprangą į vieną visumą. Man labai gražu, kai spalviškai dera visos šeimos apranga, todėl ir patys dažniausiai per dideles šventes puošiamės taip, kad tarpusavyje derėtume. Ir juk nebūtina pirkti vienodos spalvų suknelės ir kelnių ar marškinių - užtenka prie suknelės prisiderinti mažą vyrišką aksesuarą – varlytę ir visa šeima atrodo kaip iš atviruko. Anksčiau varlytes pirkdavau, ypač savo berniukams. Na o tada, kai pradėjau mokytis austi labai greitai gimė idėja, kad galima nuausti varlytes. Kaip tik po kelių mėnesių nuo mano audimo pamokų pradžios buvo mano sūnaus krikštynos – aš neabejojau, kad vyrukai per krikštynas puošis austomis varlytėmis. Tik buvo šiokia tokia problema - aš dar nemokėjau taip gerai austi, kad pasiryžčiau pagaminti krikštynų aksesuarus, o anyta irgi nelabai įsivaizdavo, kaip tą varlytę pagaminti. Visgi tąkart, nepasitikėdama savo jėgomis, prieš krikštynas patikėjau šį pirmąjį blyną – nuausti varlytes - savo anytai. Ji nuaudė labai labai gražią juostą varlytėms, su itin plonais siūliukais,o tada jau reikėjo sukti galvą, kaip iš tos juostelės padaryti varlytes ir kad būtų panašu į varlytes, o ne susiūtą juostelę. Prie siuvimo prisidėjo ir mano anyta ir mano mamytė. Koregavo varlytes abi. Rezultatas buvo puikus. Na o po krikštynų tiesiog buvo savaime aišku, kad aš noriu austi varlytes. Pradėjus austi varlytes norėjose jas kažkaip realizuoti, ne tik savo vyrukams austi – tad 2018 m. gruodžio mėnesį susikūriau puslapį Facebooke – Saulytės Varlytės.

Pavadinimas elementarus ir paprastas – Saulytė yra mano mergautinė pavardė, tad kodėl jos nepanaudojus gražiai idėjai. Todėl ir varlytes vadinu varlytėmis, o ne peteliškėmis, nes gražiau skamba Saulytės Varlytės nei Saulytės Peteliškės. Beje, nors puslapis ir vadinasi Varlytės, tačiau audžiu ne tik varlytes, bet ir plaukų gumytes, galvajuostes mergaitėms, segtukus, plaukų gumytes, lankelius, apyrankes ir žinoma tradiciškai – juostas ir kaklaraiščius.

Tikiu, kad austos lietuvių liaudies juostos gali būti daug kur pritaikomos šiuolaikiniame pasaulyje, jas sumoderninus žaidžiant spalvomis, derinant su šiuolaikiniais drabužiais ir vejant į šalį mintis, kad tai yra tik tautinio drabužio dalis. Ausdama visai šeimai aksesuarus tą ir siekiu padaryti.

SIMONA